Tas keistas jausmas kai tavo mityse ruduo,atrodo ir nuotaika turi sugesti,bet laikais,pagalvojus apie tuos gerus dalykus kurie įvyko šiandien,nors jie nėra tokie svarbūs bet visvien glosto širdį.Nemoku apibūdinti savo jausmų.Atrodo jog turi tokiu draugų į kuriuos galėtum atsiremt,išsiliet,bet jie šalti,galbūt patiems problemų apstu?mano nuotaikos permaningos kaip ir čia išdėstyti žodžiai,kurie pabiro be esmės